Breathe the wind

Tyla ir dvidešimt moterų.

Turbūt niekada nerizikuočiau gyventi kartu su keliasdešimt moterų, kad ir kokios žavingos jos iš pažiūros atrodytų. Viena erdve nesutikčiau dalintis net su trisdešimt geraširdžių, linksmuolių mathildų. Esu tikra - tai greitai išvargintų. Linksmumas dingtų tą pačią akimirką, vos tik įsibėgėtų pokalbiai - po truputį ryškėtų simpatijos ir antipatijos, kalbas apie orą pakeistų apkalbos ir padejavimai. Paprastai, gyvenime, tai galima išgyventi, žmogiška greičiausiai. Tačiau kasdienybėje dar neteko susidurti su dvidešimt moterų, pasiryžusių vienuose namuose gyventi visą savaitę. Mintis nežavėtų ir nė trupučio neviliotų, jei ne viena, kiek neįmanoma to gyvenimo sąlyga - tyla.

Pirmąją savaitę Taizé praleidau aktyviai - linksmi vakarai su tarptautine kompanija, įvairūs užsiėmimai dienos metu, maudynės patvinusioje upėje, ankstūs rytai ir vėlus naktinėjimas neleido nuobodžiauti, tačiau praėjus savaitei jaučiuosi labiau išsekusi, nei atgavusi jėgas. Nusprendžiu, jog kadieniško ir lengvo šios vietos ritmo man negana, reikia kažko dar lėtesnio. Jau nuo pirmosios viešnagės Taizé žinau apie galimybę savaitę gyventi tyloje. Net nenutuokiu, kur apsigyvena tokį kelią pasirinkę vyrai, tačiau apsisprendusios dėl tylos moterys, apgyvendinamos erdviame, šviesiame name Ameugny miestelyje, greta Taizė. Jaučiu, jog atėjo laikas trumpai patylėti.

Atsisveikinusi su visą savaitę gerą kompaniją man palaikiusiais žmonėmis, kurių didžioji dauguma jau išvyksta, apie savo pasirinkimą pasikalbėjusi su viena iš vienuolių, sekmadienio vakarą apsigyvenu Tylos namuose. Kartu su manimi tą vakarą čia įsikūria dar apie dvidešimt moterų. Greitai sužinau jog tarp jų - keturios lietuvės, kelios ispanės, vokietės, dvi ukrainietės, iš kurių viena metus gyveno Lietuvoje, galbūt buvo ir kitų tautybių atstovių, tačiau iš vakaro visko neišsiaiškinsi, o ryte, visos atsikėlėm tylios.

Tylos namų rutina pasirodė besanti gerokai ramesnė nei pačiame Taizé. Šiuose namuose mes valgome, leidžiame laisvalaikį, rytais klausomės sesers Fionos, kuri kalba apie bibliją ir maldos esmę. Tris kartus per dieną grįžtu į Taizė mišias, po pietų nueinu pasiklausyti choro repeticijos, turiu labai daug laiko skirto vien tik man - nei vienai iš moterų nereikia pasakoti apie save, niekam nerūpi ir niekas net nepastebi, kiek ilgai klajoju apylinkėmis ar gulinėju erdviame sode. Atsiranda laiko mintims, laisvė išeiti, kada panorėjus ir nesijausti kaltai, jog palieku kompaniją - kiekviena moteris perdaug įsigilinusi į save. Bendraujame tik šypsenomis, kūno kalba ir mažais darbais - atsiranda didesnis dėmesys kito žmogaus poreikiams, juk jie negali būti išreikšti žodžiais, reikia stebėti, kas vyksta aplinkui.

Turbūt ketvirtąja gyvenimo Tylos namuose dieną įvyksta šioks toks lūžis. Iki šiol tyla labai mėgavausi, tačiau žiūrėjau į tai kiek per griežtai ir rimtai. Ketvirtąją dieną supratau, jog nekalbėjimas tėra būdas išgauti tylai viduje. Visas šias dienas nesiklausiau muzikos, išskyrus Taizé giesmių, neskaičiau knygų, nežiūrėjau televizoriaus - viduje jaučiuosi aprimusi, mažėja nereikalingų minčių. Staiga išorinis tylėjimas tampa lyg ir dirbtinis, viena kita natūralia fraze pasikeičiame su keliomis merginomis, atmosfera namuose tampa laisvesnė, drauge su kitomis moterimis pradedame daugiau juoktis - ne iš žodžių, o pavyzdžiui iš baimingų moterų išraiškų, kai aplink stalą skraido širšės. Gyvenimas tampa labai paprastas - viduje greičiausiai tai, ko čia ir atvažiavau - ramybė.

Vis dėlto, reikalų susijusių su kelione atsiranda ir čia. Po truputį pradedu deliotis maršrutą iki St. Jean Pied de Port miestelio, kuriame prasideda Švento Jokūbo piligrimų kelias. Teks įveikti beveik pusę Prancūzijos. Suvokiu, jog šį kartą važinėtis traukiniais sau leisti negaliu. Esu tikra, kad maršrutas Taizė - St. Jean Pied kainuotų mažiausiai šimtą eurų. Griebiuosi paskutinės galimybės - išplatinu skelbimą, kuriuo tikiuosi surastį žmonių sekmadienį vykstančių ta pačia kryptimi. Psicholigiškai susitaikau su tuo, jog gali tekti tranzuoti...