Rytoj - išeinu.
Šiandien esu St. Jean Pied de Port, rytoj tikiuosi įveikti Pirėnų kalnus. Prieš kelias dienas tvyrojusi nuojauta, jog teks tranzuoti, pasitvirtino - niekas neatsiliepė į mano dailų, spalvotą skelbimą. Nejauku buvo pirmosiomis akirmikomis šalia kelio, iškeltu nykščiu, tačiau greitai apsipratau ir rūsčių prancūziškų veidų grimasų nebepriėmiau asmeniškai, ilgiausiai mašinos teko laukti dvidešimt minučių - trumpiau, nei traukinio persėdimo metu.
Neįveikiau suplanuoto maršruto per vieną dieną, pirmieji mane pavežę žmonės - žilaplaukiai senukai Gerard ir Marie-Luce niekur neskubėjo - stojome porą kartų ir į tualetą, ir papietauti, tad taip jau atsitiko, kad šeštą valandą vakaro dar net nebuvau pusiaukelėje. Ėmiausi planuoti nakvynę, tačiau tikrai nebūčiau suradusi geriau, nei tai lėmė atsitiktinumai ar likimo dėsniai. Tranzuojant šalia Limoges didmiesčio, sustojo įtartinas furgonas su, pasirodo, visai neįtartina publika viduje. Dideliame furgone - keturi žmonės: mano bendraamžė Lea, jos brolis Yann ir tėvai, kurių vardų, deja, nebepamenu, tačiau visi kartu - jie žavinga ir šilta šeima. Rutuliojantis pokalbiui apie prancūziškus filmus ir muziką, man užsiminus, jog Perigueux miestelyje ieškau nebrangios nakvynės, sulaukiu pačio netikėčiausio pasiūlymo nakvoti jų namuose. Žinoma, varžausi - ir vėl teks apkrauti svetimus žmones savo reikmėmis, vis dėl to, Belly šeimos mama moka įtikinėti taip, jog nemandagu būtų atsisakyti. Šitaip vakarą sutinku linksmoje kompanijoje, kuri labai smalsiai domisi Lietuva, o jaunėlis Yann, greičiausiai būsimas mokslininkas, geografas, o gal koks žymus treneris, demonstruoja savo žinias apie mūsų mažą šalį ir bando įtikinti, jog turim puikią vyrų rankinio komandą, gaila, kad šiuo klausimu negaliu jam paantrinti. Vėlgi - lova, dušas ir stogas virš galvos žymiai palengvina keliauninkės gyvenimą.
Kitą rytą, atsiveikinusi su mieląja šeima, pradedu susistabdydama dar vieną furgoną, jo viduje - vidutinio amžiaus arabas. Įsėdusi sužinau, kad jo vardas Lahcele. Skirtingi žmonės, skirtingos patirtys, važiuojant pro obuolių plantacijas šis žmogus moko mane išgyvenimo taisyklių - prireikus pinigų jis primigtynai siūlo čia sugrįžti rudenį - nuimant derlių mokami geri pinigai, nors darbas nelengvas. Dovanų iš Lahcele gaunu kramtomosios gumos pakelį ir telefono kortelę, kuria, anot jo, nebrangiai galiu skambinti visame pasaulyje. Pirmasis į šią kortelę įvestas numeris, žinoma, pačio Lahcele. Vis dėl to, jo istorijos apie gyvenimo pradžią Prancūzijoje, emigravus iš Maroko, pagreitina tuos penkiasdešimt kilometrų, kuriuos įveikiame kartu.
Vėliau sekė prancūzų stačiatikių pora, kuriems aš buvau lyg įkvėpimas, jog ir jų nuo tikėjimo kelio nuklydęs sūnus, ras kelią atgal. Švytinčių akių moteris pasakojo, jog visada sustoja tranzuojantiems - jei ne tu, nežinia, ar greitai kasnors sustos, sakė ji.
Poto susistabdžiau miškiniką, kuris pavežė mane tik dvidešimt kilometrų, bet sakėsi žinantis vietą, kur būtinai kasnors greitai sustos. Tame pačiame miške dirbo šio žmogaus tėvas, o dabar dirba ir sūnus. Sakė, jog lietuvių vyrai labai darbštūs - po vietinio didžiulio uragano į Prancūziją tvarkytis atvyko ir mūsų tautiečiai. Tik spėjau išlipti iš miškininko mašinos ir iškelti nykštį - sustojo kita mašina, kurią vairavo stiprią vidutinę prancūzų klasę atstovaujantis vidutinio amžiaus vyras pasibalnojęs Rayban akiniais. Dar vienas sutapimas - jis buvęs piligrimas! Vos prieš metus įveikė visą St. Jean Pied de Port - Santiago de Compastela kelią. Visą laiką turėjome apie kalbėtis - naudojausi proga išgirsti patarimų tiesiai iš piligrimo lūpų.
Teko pavažiuoti ir sportine mašina tatuiruoto vaikino draugijoj. Jis daug šypsojosi baltais dantimis ir juokėsi iš savo paties juokelių, atrodė labiau teigiamas, patenkintas gyvenimu asmuo, nors į jo mašiną aš labiausiai bijojau sėsti. Paskutinieji žmonės, kuriems aš tapau pakeleive - jaunų arabų pora su sūneliu, kurio akis galiu prisiminti iki šiol. Jų mašina buvo labai apšnerkšta, visur mėtėsi vaikelio daiktai, kojas susidėjau tiesiog ant jų. Jie buvo santūriausi man sustoję žmonęs, gal kiek drovėjosi, tačiau ir jie apgailestavo, kad negali manęs pavežti iki pačio St. Jean Pied de Port, nes vaikinui šiandien reikia į darbą. Šitaip pasiekiau Bayonne miestą.
Likusį atstumą iki tikslo įveikiu traukiniu ir autobusu - toks maršrutas, į bilietą įeina persėdimo kaina. Po tokios intencyvių pokalbių dienos, jaučiu poreikį patylėti ir tiesiog pasidairyti pro langą. Dabar jau ramu - nuo šiol visur eisiu tik pėsčiomis.
Taizė - St. Jean Pied de Port
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą