Per Pirėnų kalnus kartu su minia piligrimų
Atvykusi į St. Jean Pied de Port pirmiausia susirandu nakvynės vietą, vadinamajį albergą - piligrimų prieglaudą, kurią man rekomendavo tranzuojant susitiktas, kelią jau įveikęs, vyras su raybanais. Vėliau keliauju į piligrimų informacijos centrą, kurį nesunkiai randu pagal albergo šeiminko nuorodas - ten man išduoda piligrimų pasą, gaunu informaciją apie etapais suplanuotą maršrutą ir patarimą išeiti, kuo anksčiau ryte, turėti vandens ir maisto dviem dienom, nes, jei neketinu valgyti restoranuose - artimiausia parduotuvė tik už dviejų dienų kelio. Visa tai - malonūs formalumai. Laimė užplūsta mane šio miestelio gatvėse - jei šiaip ne taip atsiradau St. Jean, nueisiu ir iki Santiago!
Pirmasis piligrimės rytas - vos ant pečių uždėta kuprinė priverčia abejoti dėl šiandienos žygio baigties, savaime suprantama, joje - maisto atsargos dviem dienom. Labai nerangiai iškereplioju iš nakties prieglobsčiu tapusio albergo ir judu geltonų rodyklėlių kryptimi - jos mane lydės viso kelio metu. Pirmasis kalnas - pats sunkiausias, stati pradžia, kuprinė spaudžia, prakaitas bėga, o dar kiek žmonių aplinkui! Gerai, kad savaitę praleidau Tylos namuose, vienatvės šiame kelyje mažai, tačiau asmenybių - pačių įvairiausių. Puškuojam mes visi per Pirėnų kalnus ir jaučiu, kad po truputį lengvėja žingsniai, nugara lyg ir įpranta prie nešamo svorio - apšilau! Na žinoma, reikia pradėti nuo apšilimo - ką tik atsikėlus kalnas ir be kuprinės bus sunkiai įveikiamas.
Po truputį pradedu lenkti lėčiau judančius žmones, darosi visai smagu, tik štai, vieno senuko niekaip nepavyksta palikti už savęs - juda jis geru tempu. Suvokiu, jog čia ne kokios varžybos, tačiau turbūt tikiuosi atsiplėšti nuo tos rytinės, aštuntą valandą išjudėjusios minios.
-Geru tempu judate - išgirstu už nugaros, tai tas pats žilaplaukis, kurį nesėkmingai mėginu aplenkti. Šitaip susipažįstu su senuku Joseph ir greitai išsiaiškinu, kodėl jo niekaip nepavyksta palikti užnugaryje. Pasirodo, šis žmogus turi nemenką žygio patirtį - jis iškeliavo iš namų, kurie yra mažame Austrijos miestelyje... Eina senukas Joseph jau nuo balandžio, per tą laiką įveikė daugiau nei 1700 kilometrų... Ir tikisi spėti sugrįžti iki dukters vestuviu šį rudenį, žinoma, ne pėsčiomis. Pirmame pasitaikiusiame bare, jau kažkur kalnuose, senukas Joseph pavaišina mane kava. Daugiau nebandau jo aplenkti.
Dienos tikslas - už 26 kilometrų nuo St. Jean Pied esanti Roncesvalles gyvenvietė. Tikiuosi nukakti ten dar pastovėdama ant kojų, nes pasiekusi maždaug penkioliktą kilometrą jaučiu, kad apšilimo galia pradeda blėsti. Nebepadeda net pertraukėlės, prasisdeda savotiška kančia. Savotiška, nes kalnų vaizdų ir apninkančių stiprių jausmų vedama, jaučiuosi laisva...Ir laiminga, bet vis tik skaudančiom kojom bei nugara.
Et, Roncesvallesai, pasirodyk greičiau už Pirėnų viršūnių...
Senukas Joseph
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą