Painus kelias link piligrimystės.

Ankstus rytas. Palieku Mathildos butą dar prieš šešias. Noriu spėti į pirmąjį traukinį, važiuojantį į Dijoną - miestą, kuriame trumpam sustosiu, jog sulaukčiau traukinio į Maconą, o nuo ten - Taizé vienuolynas jau visai nebetoli. Toks šiandienos tikslas. Išeidama iš jaukios nakvynės vietos, palieku padėkos raštelį ir nerakintas duris - sutarėm jog Mathildos ir Deivido nežadinsiu, atsisveikinom prieš eidami miegoti.

Vakar vakare, kol klaidžiojau stotyje, radau tokius labai kietus automatus, kuriuose galima įsigyti traukinio bilietus. Pagalvojau - jei naktį leisiu čia, stotyje, geriausia būtų išvažiuoti, kuo anksčiau, todėl per daug nemąstydama nusipirkau bilietą šeštai valandai ryto. Šiandien dėl to susiduriu su skubos problemomis. Išeinu iš Mathildos buto, susirandu Pasteur stotelę ir rytinėje tamsoje nusileidžiu į šviesius metro požemius. Įlipu į  reikiamu numeriu pažymėtą metro, tačiau važiuodama greitai suvokiu, jog judu į priešingą pusę - tolyn nuo Lyon traukinių stoties. Tenka persėsti, laukti, vėl važiuoti, įsitikinti, jog šį kartą nesuklydau, tada išlipti, bėgti painiais koridoriais ir pagaliau iškilti į paviršių - Gare de Lyon, kurioje tęsiu paieškas, dairydamasi, iš kurio kelio išvyksta mano traukinys. Tikiu stebuklais, gal man ir vėl pasiseks? Deja... Apibūdinant nusivylimą ir pyktį, kurį pajaučiu nespėjusi į traukinį, galvoje iškyla viena mintis - penkiasdešimt eurų. Tiek kainavo bilietas, turėjęs mane priartinti prie Taizé. Rankose dabar laikau visai bevertį popieriuką. Turiu pasakyti, jog keliauti iš miesto į miestą Prancūzijoje yra brangu, kątik vėjais paleidau šimtą septyniasdešimt litų - beveik tiek pat, kiek kainavo lėktuvo bilietas Sofija - Paryžius.

Depresuoju neilgai. Iškart atmetu tranzavimo galimybę, nes vien bandymas nusigauti į Paryžiaus pakraštį, ieškant teisingo kelio, gali užtrukti mažiausiai dvi valandas -  šios sostinės priemiesčiai didžiuliai. Be to, bijau iškėlusi nykštį stovėti šalia kelio ir laukti, kol kažkas sustos. Priimu lengviausiai tuo metu atrodžiusį sprendimą - nusiperku dar vieną bilietą... Taip... Dar vieną penkiasdešimtinį. Ištiesų, tubūt tik dabar suvokiu, kiek daug palikau toje Paryžiaus stotyje. Naivi, jauna, nesavarankiška turistė išėjo pasivaikščioti. Pradedu laukti, kol vienintelis ir patikimas trasportas bus mano pačios kojos. Gal mažiau kainuos? Vienaip ar kitaip bus labiau patikima, jei tik visur spėsiu paskui kojas su kuprine ant pečių.

Po trumpo persėdimo Dijone, pasiekiu Maconą - nuo čia, turbūt, apie keturiasdešimt kilometrų iki Taizé. Turiu gerų draugų, su kuriais ten susipažinau prieš dvejus metus - likusį atstumą, ačiū jiems, įveikiu senu mėlynu volvo, jokių traukinių, brangių bilietų, tik linksma kompanija ir, pagaliau - pažįstami veidai! Į Taizė atvykstu vidurdienį - netgi spėju papietauti. Ar už tai dėkoti greitam prancūziškam trasportui? Ne... Per daug skaudu.

Taizé - tai trumpa stotelė prieš piligrimų kelią. Atvykau čia norėdama šiek tiek pailsėti, atsigauti dvasiškai ir fiziškai. Kūnas reikalauja miego, lengvo gyvenimo tempo, jaučiu poreikį šiek tiek sustoti, pamąstyti, mėgautis mažais, netgi rutiniškais Taizé kasdienybės momentais. Svarbiausia - jokio streso, ramybė ir saugumas.

Keista vėl nardyti Taizé gatvelėmis - aplink tiek daug jaunimo, nepasakytum, jog čia įsikūręs vienuolynas. Mažai, kas pasikeitę, gal tik žmonės kiti, nors yra ir pažįstamų -  mažas pasaulis. Atvykau čia turėdama šiokių tokių iliuzijų - pirmosios viešnagės Taizé negalėjau pamiršti ilgai. Mane sužavėjo ir įkvėpė tris kartus per dieną čia vykstančios mišios - jokių atsiklaupimų, atsistojimų ar mušimosi į krutinę, tik tūkstančiai žmonių giedančių tas pačias giesmes. Dar ilgai aiškiai prisimindavau, kokios jautrios akimirkos tai būdavo, jos veikdavo, kaip savotiška meditacija, minčių išvalymas. Tąkart ir lengvai įsimylėjau - vaikiną iš Olandijos. Turbūt tai buvo vienas pirmųjų paaugliškų susižavėjimų, kurį dabar smagu prisiminti. Šešiolikos buvau jautresnė, nei dabar, kai kurie įvykiai man palikdavo gilesnį įspūdį, todėl bijau, jog grįžimas į Taizé po dviejų metų nebus toks dvasiškai sukrečiantis, pirmųjų kartų nebepakartosi. Vis dėlto, pasitenkinsiu ir ramybe - bent ją per dvi savaites tikiuosi čia rasti.

Trumpam sustoju - o poto, pagaliau piligrimystė!

                                                                        Paryžius - Taizé

                                         Ilgi pasivaikščiojimai po apylinkes ir jų atradimai

                                                           Vakarinės Taizé mišios

                                                                           Draugai.