Pakeliui į Paryžių. Atsitiktinumų pradžia.

Sofijos oro uostas. Tuoj prasidės įlaipinimas. Sėdžiu apsirengusi dvejomis poromis kelnių ir storu džemperiu, o rankose laikau šiltą didelę striukę. Prakaitas teka, tačiau aš nepasiduodu - ir toliau įrodinėju bulgarams, jog lietuviškos žiemos stilius puikiai tinka net tada, kai lauke + 30 laipsnių. Vilkiu viską, ką galiu, netgi kojos įtvarą užsidėjau, tam, kad kuprinė tilptų į rankinio bagažo normas.

Jaučiuosi tragiškai. Vakarykštis vakarėlis, šiandienis stresas ir karštis išsekino. Tuščiu žvilgsniu dairausi aplinkui, tikėdamasi užmušti laiką ir užmiršti šlykščią savijautą. Matau, kaip priešais atsisėda šviesiaplaukis vaikinas, apsimetu, jog žiūriu pro šoną, tačiau vis žvilgteliu jo pusėn - dėmesį patraukia vyruko treningai. Jo apranga tiesiog negali manęs apgauti - juk tai orientacininkas! Džiaugiuosi - galbūt aš ne vienintelė atsiskyriau nuo rinktinės? Galbūt jis taip pat keliauja į Paryžių, pažįstą miestą ir galės man padėti? Labai traukia šį vaikiną užkalbinti. Dvejoju - gal sutrukdysiu? Tačiau pagaliau susitikus žvilgsniams (nepavyksta likti nepastebėtai, turbūt per daug akivaizdžiai į jį šnairuoju), nusprendžiu prisėsti šalia.

Susipažįstu su Deividu - anglu savanoriu keletą mėnesių Bulgarijoje dirbusiu ukrainiečių vaikų stovykloje. Pasirodo šis vaikinas visai ne orientacininkas, bėgioti, aišku, mėgsta, tačiau treningus gavo universitete - jam gerai sekasi trumpos distancijos. Deividas taip pat skrenda į Paryžių, tačiau mintis apie pagalbą tenka pamiršti - jis ne vietinis ir miesto gerai nepažįsta.

Lėktuve į naująjį bendrakeleivį nebekreipiu dėmesio - esu per daug pavargusi, kad tęsčiau pokalbį. Sulaukiu, kol pakilsime, o tada, nepatogiai nunarinusi galvą, užmiegu. Neaiškiose mintyse, o gal ir sapnuose, vis iškyla Paryžius - grėsmingas, klaidus ir pavojingas, be jokios romantikos ir prancūziškų damų...