Paryžiaus baisybės arba meilė atsitiktinumams.

Pigių oro linijų bendrovės leidžiasi ne pačioje sostinėje, o už valandos kelio nuo jos esančiame Beauvais. Šitaip prie papildomų išlaidų prisideda ir autobuso bilietas Beauvais - Paryžius.

Jau minėjau, jog turiu tokią savybę, leisti įvykiams tekėti sava vaga ir viltis, jog viskas išsispręs savaime. Pradedu save gąsdinti. Aštuonios vakaro, aš dar net ne Paryžiuje, nakvynės neplanavau, nes tikėjausi spėti į paskutinį traukinį išvykstantį iš Gare de Lyon stoties į Dijoną. Mano tikslas - maždaug už penkių šimtų kilometrų esantis Taize vienuolynas. Šį kartą noriu, kuo greičiau pabėgti iš Paryžiaus, tačiau nuojauta kužda, jog naktį teks praleisti traukinių stotyje - papildomai nakvynei pinigų neturiu.

Galvoje besisukant kiek juodoms mintims, vėl pamatau savo anglą bendrakeleivį. Lipant iš lėktuvo pamečiau jį minioje, o štai dabar, visai netikėtai, ėmė ir atsirado, tiesa, ne vienas. Šalia Deivido - žavinga mergina, turbūt prancūzė. Iš kūno kalbos galima suprasti, jog jie pora. Laukiu eilėje prie autobuso, kuris nuveš mane į Paryžių ir iš tolo juos stebiu. Atidžiau įsižiūrėjusi į merginą, nusprendžiu, jog ji tikrai prancūzė: juodos, šėlmiškai krentančios garbanos, lengva vasarinė suknelė ir įgimtas žavesys - to užtenka, jog negalėčiau atitraukti akių.

Mieloji porelė taip pat važiuoja į Paryžių. Esame tame pačiame autobuse, tačiau atskirai - nežinau, ar jie mane matė, o pati neketinu jų trukdyti - ką tik susitikusiems įsimylėjėliams reikia laiko ir erdvės.

Po valandos svarstymų, prisiminimų, jaudulio ir gerėjimosi vakarėjančios Prancūzijos vaizdais, autobusas sustoja kažkur Paryžiuje. Išlipusi, kurį laiką tiesiog dairausi, tikėdamasi atpažinti kokią gatvę ar pamatyti metro stotelę. Ilgai nestoviniuoju - mane išgelbėja žavioji prancūzė. Šitaip susipažįstu su Mathilde. Kartu su Deividu jie mane nusiveda į metro. Keletą stotelių važiuojame tryse - jiems pakeliui, o vėliau, gavusi tikslius nurodymus, kaip nusigauti iki Gare de Lyon, tęsiu kelionę Paryžiaus požemiais viena. Spėju sužinoti, jog įsimylėjėliai nesimatė keturis mėnesius, kad Mathilde yra iš Prancūzijos pietų, o sostinėje studentauja. Jaučiuosi labai jiems dėkinga.

Pasiekusi stotį greitai išsiaiškinu, jog į Dijoną traukinio šį vakarą nebesulauksiu. Tokiu atveju mintyse save įsivaizdavau visą naktį sėdinčią ir laukiančią pirmojo traukinio, besislepiančią stoties tualete nuo baisių naktinių personų arba miegančią parke, kur nors po krūmais. Prieš išsiskiriant mūsų keliams, Mathilde užrašė savo telefono numerį - skambink, jei nebebus traukinių ir neturėsi, kur miegoti, sakė ji. Tačiau negaliu jai skambinti. Ji tiek laiko nesimatė su Deividu, jog kažkaip nejauku prašytis vidun. Nusprendžiu eiti ieškotis kokio hostelio ar parko. Lauke jau tamsu - stoties prieigos nežavi. Nedrįstu eiti nuo jos toliau nei šimtą metrų - išgąsdina kažkokie riksmai, neaiškių personų siluetai ir miesto garsai. Grįžtu ir nusprendžiu naktį praleisti stotyje. Belaukiant kažkaip irgi nejauku pasidarė  - ta žalia turistinė kuprinė, atrodo, visiems krenta į akis. Didžiosiomis raidėmis ant kaktos parašyta: TURISTĖ. PASIMETUSI TURISTĖ. Skambinu Mathildai.

Šitaip atsiduriu mielame Paryžiaus kvartale, prie Pasteur stotelės. Mathilda nusiveda mane į jos nuomuojamą studentišką būstą. Kylame į penktą aukštą, mažu siauru liftu, kuris šiame sename name buvo įspraustas tarp laiptų daug vėliau, kai namas jau buvo pastatytas.  Įeinu į erdvų butą. Čia groja muzika ir kvepia maistu. Šviesios sienos, dideli langai su baltomis langinėmis, senos medinės grindys ir nedidelis balkonas - ar aš viename iš prancūziškų filmų? Nerandu tinkamų padėkos žodžių. Jučiuosi kalta, jog taip nemandagiai elgiausi su Deividu lėktuve. Nustembu, kaip gerai jis kalba prancūziškai. Jaučiasi tas angliškas, viską gadinantis akcentas, tačiau švelniai pataisomas Mathildos Deividas neatsilieka nuo pokalbio. Turiu, kur nusiprasuti, pavalgyti ir kelias valandas pamiegoti. Šiuo metu tai viskas, ko man reikia.

Prieš užmigdama, kurį laiką sedėjau balkone ir klausydamasi miesto garsų negalėjau patikėti, jog ši ilga diena baigiasi. Anksti ryte dar buvau Bulgarijos kalnuose - Borovets miestelyje, kurio aplinka tokia tolima šio didmiesčio triukšmui. Pirmoji kelionės diena - išmokau priimti pagalbą. Tai sunku, nemalonu ir nejauku. Viskas, kuo galiu atsidėkoti yra žodžiai - parašau trumpą padėkos raštelį žavingajai Mathildai. Ir tada mane nukrečia šiurpas - o kas, jei būčiau pasidavusi dvejonėms ir Sofijos oro uoste neužkalbinusi Deivido?

Su meile nuojautoms, atsitiktinumams ir gyvenimui, užmiegu kambaryje, pravirais langais į miestą, iš kurio rytoj ryte pabėgsiu...

                         Seniai, seniai Paryžiuje. Šįkart laiko nuotraukoms ir pyragams (gaila dėl pyragų) nebuvo.

Pakeliui į Paryžių. Atsitiktinumų pradžia.

Sofijos oro uostas. Tuoj prasidės įlaipinimas. Sėdžiu apsirengusi dvejomis poromis kelnių ir storu džemperiu, o rankose laikau šiltą didelę striukę. Prakaitas teka, tačiau aš nepasiduodu - ir toliau įrodinėju bulgarams, jog lietuviškos žiemos stilius puikiai tinka net tada, kai lauke + 30 laipsnių. Vilkiu viską, ką galiu, netgi kojos įtvarą užsidėjau, tam, kad kuprinė tilptų į rankinio bagažo normas.

Jaučiuosi tragiškai. Vakarykštis vakarėlis, šiandienis stresas ir karštis išsekino. Tuščiu žvilgsniu dairausi aplinkui, tikėdamasi užmušti laiką ir užmiršti šlykščią savijautą. Matau, kaip priešais atsisėda šviesiaplaukis vaikinas, apsimetu, jog žiūriu pro šoną, tačiau vis žvilgteliu jo pusėn - dėmesį patraukia vyruko treningai. Jo apranga tiesiog negali manęs apgauti - juk tai orientacininkas! Džiaugiuosi - galbūt aš ne vienintelė atsiskyriau nuo rinktinės? Galbūt jis taip pat keliauja į Paryžių, pažįstą miestą ir galės man padėti? Labai traukia šį vaikiną užkalbinti. Dvejoju - gal sutrukdysiu? Tačiau pagaliau susitikus žvilgsniams (nepavyksta likti nepastebėtai, turbūt per daug akivaizdžiai į jį šnairuoju), nusprendžiu prisėsti šalia.

Susipažįstu su Deividu - anglu savanoriu keletą mėnesių Bulgarijoje dirbusiu ukrainiečių vaikų stovykloje. Pasirodo šis vaikinas visai ne orientacininkas, bėgioti, aišku, mėgsta, tačiau treningus gavo universitete - jam gerai sekasi trumpos distancijos. Deividas taip pat skrenda į Paryžių, tačiau mintis apie pagalbą tenka pamiršti - jis ne vietinis ir miesto gerai nepažįsta.

Lėktuve į naująjį bendrakeleivį nebekreipiu dėmesio - esu per daug pavargusi, kad tęsčiau pokalbį. Sulaukiu, kol pakilsime, o tada, nepatogiai nunarinusi galvą, užmiegu. Neaiškiose mintyse, o gal ir sapnuose, vis iškyla Paryžius - grėsmingas, klaidus ir pavojingas, be jokios romantikos ir prancūziškų damų...