Mažas nukrypimas ar svarbus įvykis? Bulgarija.

Ansktus liepos penkioliktosios rytas. Šiandien išvykstu į dar neregėtą ir nematytą Bulgariją. Jaudinuosi. Galvoje tikrai nešmėžuoja būsimo nuotykio netikėtumai, tiktai spaudžia smilkinius nuo miego trūkumo ir bandymo prisiminti, ar kas neužmiršta.

Tėčio šį rytą namuose nėra, broliai vis dar miega. Vienintelė mama, galiausiai susitaikiusi su mintimi, jog iškeliauju, atsikėlė, kad išlydėtų paklydėlę dukrą. Jos elgesyje, kuris neišduoda minčių, matau tą subtilią stiprybę, kurią turi nešioti kiekviena moteris, norėdama pakelti gyvenimo negandas. Tačiau suvokiu šias mamos pastangas tik daug vėliau, jau grįžusi, o kolkas rytas visai neromantiškas. Šlykščiausias jausmas - būti nervingai išvykimo dieną, o atrodo turėčiau nuo savęs palikti tik tai, kas gera.

Šiandien iškeliauju į Bulgariją, kur vyks Pasaulio jaunimo orientavimosi sporto čempionatas. Būtent dėl šių varžybų turėjau pasirūpinti lėktuvo bilietu iš Sofijos. Nuotykis po nuotykio - taip galima pavadinti šią kelionę. Pirmą kartą dalyvausiu Pasaulio čempionate, nors orientavimosi sportu užsiiminėju beveik devynerius metus. Dabar, kai pažvelgiu į praeitį, matau, jog šis sportas išmokė mėgti tiek vienatvės laiką, tiek džiaugtis bendravimu. Vienuma bėgant miške padeda atsigauti ir, tarsi, susivokti savyje, o bendravimas su tokiais skirtingais žmonėmis, kokie susirenka į orientavimosi sporto varžybas, tiesiog kaskart į gyvenimą atneša truputėlį įkvėpimo. Nuo menininkų iki politikų - tai minia su polėkiu, kurioje gera būti. Galbūt šiek tiek jau nukrypau nuo pasakojimo, tačiau būtent dabar svarstau, ar būčiau turėjusi pakankamai drąsos keliauti viena, jei ne devynerius metus trunkantis, savaip užgrūdinęs gyvenimo būdas.

Vis dėlto kolkas esu pakeliui į Bulgariją. Laukia dvi ilgos dienos mašinoje ir mažai miego. Smalsu ir baugu viduje darosi. Jaučiu kaip kojos įsitempia vien pagalvojus apie kalnus, į kuriuos teks subėgti. Slapta viliuosi, jog Bulgarijos miškai svetingi...

Jau Bulgarijoje, mezgant naujas pažintis.