Atsisveikinimas.

Po dviejų varginančių ir ilgų kelionės dienų pagaliau atvykstame į miškų apsuptas Borovets apylinkes. Prasidėjus treniruotėms įsivyrauja šioks toks ritmas ir dienos pradeda bėgti nesustabdomai. Dvi savaitės šioje kalnuotoje vietovėje pralekia neįtikėtinai greitai.

Šį rytą jaučiuosi pavargusi, netgi išsekusi. Norėtųsi apkaltinti intensyvias varžybų dienas, tačiau tai greičiausiai tik vakarykščio vakarėlio pasekmės. Pasirodo, Pasaulio čempionato pabaigą jaunimas atšvenčia už visus metus. Varžybos baigėsi - vieni tapo nugalėtojais, kiti ne. Bulgarijos miškai turbūt svetingi tik tiems, kurie savęs negaili, o aš užsidirbau vietą kažkur sąrašo gale.

Šiandien liepos 28 - oji. Mojuoju išvykstantiems Lietuvos rinktinės nariams - jie grįžta namo. Atsiveikindama sunkiai tvardau ašaras, darosi liūdna, jog nevažiuoju kartu. Atmosfera rinktinėje buvo smagi, todėl dabar, jiems išvykstant, jaučiuosi vieniša. Tokios slogios būsenos grįžtu į viešbutį, į ištuštėjusį kambarį, kur įsisukusi į šaltus patalus užmiegu ryto vėsoje.

Kelios papildomos valandos miego negelbsti. Atsikeliu išsekusi, vos pramerkiu akis. Tuščia galva, be minčių nusileidžiu į valgyklą pusryčiauti. Ir vėl pribloškia vienatvės jausmas. Čempionato metu viešbutis buvo pilnas sportininkų, o dabar likusios vos kelios rinktinės. Pasiėmusi maistą sėduosi prie latvių. Bandau palaikyti pokalbį, tačiau tai tik dar labiau liūdina - visi šiandien išsekę.

Galiausiai ir man tenka išvykti. Susikrovusi daiktus šalia viešbučio laukiu bulgaro orientacininko, pažadėjusio mane nuvežti į Sofiją. Lauke tvyro tirštas rūkas... Vėl kupina smalsios baimės, atsisveikinu su dvi savaites priglaudusiomis apylinkėmis. Laikas pradėti vienišas klajones.