Atsisveikinimas.

Po dviejų varginančių ir ilgų kelionės dienų pagaliau atvykstame į miškų apsuptas Borovets apylinkes. Prasidėjus treniruotėms įsivyrauja šioks toks ritmas ir dienos pradeda bėgti nesustabdomai. Dvi savaitės šioje kalnuotoje vietovėje pralekia neįtikėtinai greitai.

Šį rytą jaučiuosi pavargusi, netgi išsekusi. Norėtųsi apkaltinti intensyvias varžybų dienas, tačiau tai greičiausiai tik vakarykščio vakarėlio pasekmės. Pasirodo, Pasaulio čempionato pabaigą jaunimas atšvenčia už visus metus. Varžybos baigėsi - vieni tapo nugalėtojais, kiti ne. Bulgarijos miškai turbūt svetingi tik tiems, kurie savęs negaili, o aš užsidirbau vietą kažkur sąrašo gale.

Šiandien liepos 28 - oji. Mojuoju išvykstantiems Lietuvos rinktinės nariams - jie grįžta namo. Atsiveikindama sunkiai tvardau ašaras, darosi liūdna, jog nevažiuoju kartu. Atmosfera rinktinėje buvo smagi, todėl dabar, jiems išvykstant, jaučiuosi vieniša. Tokios slogios būsenos grįžtu į viešbutį, į ištuštėjusį kambarį, kur įsisukusi į šaltus patalus užmiegu ryto vėsoje.

Kelios papildomos valandos miego negelbsti. Atsikeliu išsekusi, vos pramerkiu akis. Tuščia galva, be minčių nusileidžiu į valgyklą pusryčiauti. Ir vėl pribloškia vienatvės jausmas. Čempionato metu viešbutis buvo pilnas sportininkų, o dabar likusios vos kelios rinktinės. Pasiėmusi maistą sėduosi prie latvių. Bandau palaikyti pokalbį, tačiau tai tik dar labiau liūdina - visi šiandien išsekę.

Galiausiai ir man tenka išvykti. Susikrovusi daiktus šalia viešbučio laukiu bulgaro orientacininko, pažadėjusio mane nuvežti į Sofiją. Lauke tvyro tirštas rūkas... Vėl kupina smalsios baimės, atsisveikinu su dvi savaites priglaudusiomis apylinkėmis. Laikas pradėti vienišas klajones. 

Mažas nukrypimas ar svarbus įvykis? Bulgarija.

Ansktus liepos penkioliktosios rytas. Šiandien išvykstu į dar neregėtą ir nematytą Bulgariją. Jaudinuosi. Galvoje tikrai nešmėžuoja būsimo nuotykio netikėtumai, tiktai spaudžia smilkinius nuo miego trūkumo ir bandymo prisiminti, ar kas neužmiršta.

Tėčio šį rytą namuose nėra, broliai vis dar miega. Vienintelė mama, galiausiai susitaikiusi su mintimi, jog iškeliauju, atsikėlė, kad išlydėtų paklydėlę dukrą. Jos elgesyje, kuris neišduoda minčių, matau tą subtilią stiprybę, kurią turi nešioti kiekviena moteris, norėdama pakelti gyvenimo negandas. Tačiau suvokiu šias mamos pastangas tik daug vėliau, jau grįžusi, o kolkas rytas visai neromantiškas. Šlykščiausias jausmas - būti nervingai išvykimo dieną, o atrodo turėčiau nuo savęs palikti tik tai, kas gera.

Šiandien iškeliauju į Bulgariją, kur vyks Pasaulio jaunimo orientavimosi sporto čempionatas. Būtent dėl šių varžybų turėjau pasirūpinti lėktuvo bilietu iš Sofijos. Nuotykis po nuotykio - taip galima pavadinti šią kelionę. Pirmą kartą dalyvausiu Pasaulio čempionate, nors orientavimosi sportu užsiiminėju beveik devynerius metus. Dabar, kai pažvelgiu į praeitį, matau, jog šis sportas išmokė mėgti tiek vienatvės laiką, tiek džiaugtis bendravimu. Vienuma bėgant miške padeda atsigauti ir, tarsi, susivokti savyje, o bendravimas su tokiais skirtingais žmonėmis, kokie susirenka į orientavimosi sporto varžybas, tiesiog kaskart į gyvenimą atneša truputėlį įkvėpimo. Nuo menininkų iki politikų - tai minia su polėkiu, kurioje gera būti. Galbūt šiek tiek jau nukrypau nuo pasakojimo, tačiau būtent dabar svarstau, ar būčiau turėjusi pakankamai drąsos keliauti viena, jei ne devynerius metus trunkantis, savaip užgrūdinęs gyvenimo būdas.

Vis dėlto kolkas esu pakeliui į Bulgariją. Laukia dvi ilgos dienos mašinoje ir mažai miego. Smalsu ir baugu viduje darosi. Jaučiu kaip kojos įsitempia vien pagalvojus apie kalnus, į kuriuos teks subėgti. Slapta viliuosi, jog Bulgarijos miškai svetingi...

Jau Bulgarijoje, mezgant naujas pažintis.

Planavimas

Visada prastai organizavau savo reikalus. Plaukti pasroviui man ilgai atrodė daug patogiau nei pačiai priiminėti sprendimus ir užsiimti jų įgyvendinimu. Viską atlikdavau tiesiog iš inercijos - niekada neturėdama laiko ir leisdama sau retkarčiais patinginiauti, susiimdavau dažniausiai tik paskutinę minutę. Panašiai nutiko ir šį kartą. Tiesa, pinigus taupyti pradėjau gerokai prieš kelionę, daug skaičiau ir domėjausi manęs laukiančiu nuotykiu, tačiau konkrečių veiksmų nesiėmiau, iki kol vieną dieną aplankė suvokimas, jog šįkart plaukti pasroviui nėra geriausia išeitis, nebent noriu taip ir pasilikti - bibliotekoje, skaitydama keliautojų tinklaraiščius.

Pirmas veiksmas, kurio imuosi - lėktuvo bilieto Sofija - Paryžius (kodėl toks maršrutas papasakosiu vėliau) pirkimas. Ilgai ieškoti bilieto nereikėjo, nes žinojau konkrečią dieną, kada būtinai turėjau išskristi iš Bulgarijos. Man ganėtinai pasisekė - radau neblogą variantą su tinkančia data, laiku ir kaina vienos pigių oro linijų bendrovės puslapyje.

Toliau viskas ėjosi daug chaotiškiau. Prasidėjo inventoriaus pirkimas, kuris kainavo nemažai pinigų - juk ketinau pėsčiomis pasivaikščioti Ispanijoje ir įveikti 900 kilometrų šiaurine jos dalimi. Tam prireikė ir žygio kuprinės, ir batų, ir lengvo miegmaišio... Viso to aš neturėjau ir ketinau pataupyti kokybės atžvilgiu, tačiau džiaugiuosi, jog taip nepadariau. Tiek kuprinė, tiek miegmaišis bei batai dar atlaikys ne vieną tūkstantį kilometrų, jei tik dar kartą užsimanysiu pasivaikščioti. Galiausiai ėmiau etatiškai lankytis prekybos centruose. Man tai prireikdavo adatų rinkinuko, tai pleistrų, stiprių klijų ar skalbinių segtukų. O kur dar pora reisų i humaną, jog surasčiau „itin“ patrauklius žygio šortus, lengvus šortus poilsiui, šiltą striukę, nes nemėgstu šalti bei striukę nuo lietaus. Ir tada dar draudimas bei pinigų keitimas... Man tai buvo vienas didesnių kelionės išbandymų. Kaip jau sakiau - visada prastai organizavau savo reikalus.

Vis dėl to, kuprinė sukrauta, dokumentai paruošti, surinkti vaistai visiems gyvenimo atvejams, smulkmenos daugmaž apgalvotos, beliko tik nuvykti į...

...Bulgariją?!