Užuomazgos 

Taigi... Turbūt viskas prasidėjo nuo nedrąsių minčių, kurios karts nuo karto aplankydavo dar būnant penkiolikos. Tada idealistiškai bandžiau suvokti, kokia mano būties paskirtis ir negalėjau sutikti su visuomenės primestu modeliu - mokykla, studijos, darbas, vyras, vaikai. Iki įšokant į šį nesustabdomą traukinį, troškau nuveikti šį bei tą įdomaus. Šį bei tą, kas būtų labai nutolę nuo įprastos gyvenimo rutinos, nuo tėvų namų ir jų globos.

Nesuskaičiuojamas valandas praleidau mokyklos bibliotekoje, per laisvas kūno kultūros pamokas ar langus , google paieškos sistemoje įvedinėdama tokius raktažodžius, kaip „tranzavimas po Europą“, „laisvi metai“, „savanorystė“, „kelionės dviračiais“. Kartais toje vietoje sedėdavau tol, kol bibliotekininkė susiruošdavo namo arba suvokdavau, kad jau laikas skubėti į treniruotę. Retkarčiais išeidavau kupina palaimos bei įkvėpimo, tačiau dažniau tik dar labiau sudirginusi sielą nesibaigiančiais svarstymais.

Ne kartą toje bibliotekoje ieškojau atsakymo ir į studijų klausimus. Dažnai sudvejodavau savo sumanymu pasiimti laisvus metus. Bandžiau įsitalpinti į įvairiausius rėmus, tikėdamasi, jog kažkuris iš jų sudomins ilgam. Archeologė, someljė, psichologė, trenerė - visomis šiomis profesijomis domėjausi nuoširdžiai, tačiau galiausiai, pripažinusi savo patirties stoką, nusprendžiau atidėti tokį svarbų sprendimą mažiausiai metams.

Galiausiai, kai planai virto realybe ir aš pagaliau susiruošiau išvykti, ne viskas klostėsi taip gražiai, kaip norėjosi. Moralinio tėčio palaikymo taip ir nesulaukiau, o mama išliejo baisiai daug ašarų. Vis dėl to nenorėjau pasilikti vedama kaltės jausmo. Per daug troškau ištrūkti ir gyventi savo gyvenimą... 

...kelyje. Porą mėnesių trukę išgyvenimai taip įstrigo atmintin, jog iki šiol nejučiomis ten sugrįžtu. Turbūt per dažnai, nes net panorau viską užrašyti...