Skauda kojas.

Vos pajudėdama, beveik bėgte, pagaliau pasiekiu Roncesvalles miestelį. Pasirodo, leistis kalnu žemyn su sunkia kuprine yra daug sunkiau, nei kilti aukštyn. Pagaliau pamatau didelį namą - pirmasis albergas Ispanijoje, kuriame apsitosiu. Patekus į vidų, nustebina vietos modernumas, švara ir pritaikymas piligrimams. Visai kitaip, nei filme The Way. Ten pirmasis albergas aptriušęs. Čia viduje yra dušai, skalbimo mašinos, virtuvė, mikrobangų krosnelė, internetas ir netgi specialios vietos palikti nereikalingiems daiktams. Daugelis po pirmojo etapo Pirėnų kalnais perkrato savo kuprines. Roncesvallese palikau ilgą juodą suknelę, vietoj jos iš dežės pasiėmiau dušo želė - savąją palikau St. Jean alberge. Vis dėl to tikrasis atsikratymas daiktais dar tik priešakyje - pirmoji diena per menkai mane palaužia.

Roncesvallese susipažįstu su italu Stefano. Jo dredai siekia užpakalį, angliškai kalba su itališkomis intonacijomis. Labai juokingas. Stefano ką tik baigė žolininkystės studijas ir sumanė pakeliauti. Įveikęs Švento Jokūbo kelią ketina pasilikti Ispanijoje, padirbėti. Su Stefano nueinam į piligrimams palaiminti skirtas mišias, kurios, deja, nepaveikia niekaip. Yo no hablo espanol. Nieko nesuprantu.

Kitą rytą visi piligrimai išjuda anksti. Penktą ryto jau prasideda judėjimas. Pati išeinu aštuntą - pasirodo, viena paskutiniųjų. Nesuprantu, kam tas skubėjimas.

Šiandien laukia dvidešimt kilometrų iki miestelio Zubiri. Kažkaip nejauku. Keista vienai būti nežinomame kelyje, priimti tokią neįprastą rutiną. Ir šiaip... Dviese su kuprine, lietuje, kai aplinkui eina šeimos, poros, draugų grupės, o vienatvę renkasi daugiausia pagyvenę žmonės. 

Praėjusi du kilometrus randu parduotuvę. Tai kokio velnio per visus Pirėnus tempiau dviejų dienų maistą? Melagiai prancūzai. Užeinu nusipirkti bananų. Penktajame kilometre mane sustabdo vidury kelio stovintis senukas. Jis pasiūlo nusifotografuoti kartu. Palaikau jį labai mielu. Pasilenkiu prie senuko, išsitraukiu telefoną, fotografuoju, o jis ima ir mane pabučiuoja. Ne bet kur, o į lūpas. Pasimetu, neiškart atsitraukiu, nes galvoje iškyla tokia absurdiška mintis, kad gal nemandagu. Pagalvojau, jog kelyje galiu sutikti, kokį žavingą vaikiną, tačiau nesitikėjau, kad tai įvyks taip greitai ir kad jam bus tiek daug metų. Vis dėl to, pasirodo, tas senukas yra patyręs donžuanas, vos man nuėjus, jis jau fotografavosi su kita. Nelaukiau jų bučinio. Per daug skaudu. 

Nubučiuota, vos pavilkdama kojas ir keistai krypuodama, aš pasiekiau Zubiri. Nuėjusi į valstybinį (tokie pigiausi) albergą greitai suprantu, kodėl piligrimai išeina anksti (nekalbu apie tuos, kurie mėgsta eidami pasitikti saulę ar pabūti vieni)  - nebegaunu vietos. Ir tik po pakartotino prašymo man pasiūloma vieta sporto salėje, ant čiužinio. Už tai paima tik keturis eurus! O, kad daugiau kely tų salių būtų... Pinigų ne maišą su savim turiu. Čiužinį išpurškiu su purškalu nuo vabalų. Problemų daug jie sukelia, tad dėl viso pikto.

Išėjusi apžiūrėti miesto piligrimus atpažįstu iš eisenos - visi keistai prasižergę krypuoja.

Pati pradžia.

Mielas dėdulė...

...pabučiavo mane net tokią nepasidažiusią, su lietpalčiu...

...ir vis tiek nuo jo pabėgau.

Išalkusiems piligrimams - maistas vidury niekur. Kelias vis labiau pritaikomas turistams.

Paprastai. Atokvėpis Zubiri alberge.

Per Pirėnų kalnus kartu su minia piligrimų

Atvykusi į St. Jean Pied de Port pirmiausia susirandu nakvynės vietą, vadinamajį albergą - piligrimų prieglaudą, kurią man rekomendavo tranzuojant susitiktas, kelią jau įveikęs, vyras su raybanais. Vėliau keliauju į piligrimų informacijos centrą, kurį nesunkiai randu pagal albergo šeiminko nuorodas - ten man išduoda piligrimų pasą, gaunu informaciją apie etapais suplanuotą maršrutą ir patarimą išeiti, kuo anksčiau ryte, turėti vandens ir maisto dviem dienom, nes, jei neketinu valgyti restoranuose - artimiausia parduotuvė tik už dviejų dienų kelio. Visa tai - malonūs formalumai. Laimė užplūsta mane šio miestelio gatvėse - jei šiaip ne taip atsiradau St. Jean, nueisiu ir iki Santiago!

Pirmasis piligrimės rytas - vos ant pečių uždėta kuprinė priverčia abejoti dėl šiandienos žygio baigties, savaime suprantama, joje - maisto atsargos dviem dienom. Labai nerangiai iškereplioju iš nakties prieglobsčiu tapusio albergo ir judu geltonų rodyklėlių kryptimi - jos mane lydės viso kelio metu. Pirmasis kalnas - pats sunkiausias, stati pradžia, kuprinė spaudžia, prakaitas bėga, o dar kiek žmonių aplinkui! Gerai, kad savaitę praleidau Tylos namuose, vienatvės šiame kelyje mažai, tačiau asmenybių - pačių įvairiausių. Puškuojam mes visi per Pirėnų kalnus ir jaučiu, kad po truputį lengvėja žingsniai, nugara lyg ir įpranta prie nešamo svorio - apšilau! Na žinoma, reikia pradėti nuo apšilimo - ką tik atsikėlus kalnas ir be kuprinės bus sunkiai įveikiamas.

Po truputį pradedu lenkti lėčiau judančius žmones, darosi visai smagu, tik štai, vieno senuko niekaip nepavyksta palikti už savęs - juda jis geru tempu. Suvokiu, jog čia ne kokios varžybos, tačiau turbūt tikiuosi atsiplėšti nuo tos rytinės, aštuntą valandą išjudėjusios minios.

-Geru tempu judate -  išgirstu už nugaros, tai tas pats žilaplaukis, kurį nesėkmingai mėginu aplenkti. Šitaip susipažįstu su senuku Joseph ir greitai išsiaiškinu, kodėl jo niekaip nepavyksta palikti užnugaryje. Pasirodo, šis žmogus turi nemenką žygio patirtį - jis iškeliavo iš namų, kurie yra mažame Austrijos miestelyje... Eina senukas Joseph jau nuo balandžio, per tą laiką įveikė daugiau nei 1700 kilometrų... Ir tikisi spėti sugrįžti iki dukters vestuviu šį rudenį, žinoma, ne pėsčiomis. Pirmame pasitaikiusiame bare, jau kažkur kalnuose, senukas Joseph pavaišina mane kava. Daugiau nebandau jo aplenkti.

Dienos tikslas - už 26 kilometrų nuo St. Jean Pied esanti Roncesvalles gyvenvietė. Tikiuosi nukakti ten dar pastovėdama ant kojų, nes pasiekusi maždaug penkioliktą kilometrą jaučiu, kad apšilimo galia pradeda blėsti. Nebepadeda net pertraukėlės, prasisdeda savotiška kančia. Savotiška, nes kalnų vaizdų ir apninkančių stiprių jausmų vedama, jaučiuosi laisva...Ir laiminga, bet vis tik skaudančiom kojom bei nugara.

Et, Roncesvallesai, pasirodyk greičiau už Pirėnų viršūnių...

Senukas Joseph

                                                                    O, čia gėrėm kavą

                                                          -Tik palieskit ir nusifotografuos

                                                        Skaitovas - daugiau jo nemačiau

Rytoj - išeinu.

Šiandien esu St. Jean Pied de Port, rytoj tikiuosi įveikti Pirėnų kalnus. Prieš kelias dienas tvyrojusi nuojauta, jog teks tranzuoti, pasitvirtino - niekas neatsiliepė į mano dailų, spalvotą skelbimą. Nejauku buvo pirmosiomis akirmikomis šalia kelio, iškeltu nykščiu, tačiau greitai apsipratau ir rūsčių prancūziškų veidų grimasų nebepriėmiau asmeniškai, ilgiausiai mašinos teko laukti dvidešimt minučių - trumpiau, nei traukinio persėdimo metu.

Neįveikiau suplanuoto maršruto per vieną dieną, pirmieji mane pavežę žmonės - žilaplaukiai senukai Gerard ir Marie-Luce niekur neskubėjo - stojome porą kartų ir į tualetą, ir papietauti, tad taip jau atsitiko, kad šeštą valandą vakaro dar net nebuvau pusiaukelėje. Ėmiausi planuoti nakvynę, tačiau tikrai nebūčiau suradusi geriau, nei tai lėmė atsitiktinumai ar likimo dėsniai. Tranzuojant šalia Limoges didmiesčio, sustojo įtartinas furgonas su, pasirodo, visai neįtartina publika viduje. Dideliame furgone - keturi žmonės: mano bendraamžė Lea, jos brolis Yann ir tėvai, kurių vardų, deja, nebepamenu, tačiau visi kartu - jie žavinga ir šilta šeima. Rutuliojantis pokalbiui apie prancūziškus filmus ir muziką, man užsiminus, jog Perigueux miestelyje ieškau nebrangios nakvynės, sulaukiu pačio netikėčiausio pasiūlymo nakvoti jų namuose. Žinoma, varžausi - ir vėl teks apkrauti svetimus žmones savo reikmėmis, vis dėl to, Belly šeimos mama moka įtikinėti taip, jog nemandagu būtų atsisakyti. Šitaip vakarą sutinku linksmoje kompanijoje, kuri labai smalsiai domisi Lietuva, o jaunėlis Yann, greičiausiai būsimas mokslininkas, geografas, o gal koks žymus treneris, demonstruoja savo žinias apie mūsų mažą šalį ir bando įtikinti, jog turim puikią vyrų rankinio komandą, gaila, kad šiuo klausimu negaliu jam paantrinti. Vėlgi - lova, dušas ir stogas virš galvos žymiai palengvina keliauninkės gyvenimą.

Kitą rytą, atsiveikinusi su mieląja šeima, pradedu susistabdydama dar vieną furgoną, jo viduje - vidutinio amžiaus arabas. Įsėdusi sužinau, kad jo vardas Lahcele. Skirtingi žmonės, skirtingos patirtys, važiuojant pro obuolių plantacijas šis žmogus moko mane išgyvenimo taisyklių - prireikus pinigų jis primigtynai siūlo čia sugrįžti rudenį - nuimant derlių mokami geri pinigai, nors darbas nelengvas. Dovanų iš Lahcele gaunu kramtomosios gumos pakelį ir telefono kortelę, kuria, anot jo, nebrangiai galiu skambinti visame pasaulyje. Pirmasis į šią kortelę įvestas numeris, žinoma, pačio Lahcele. Vis dėl to, jo istorijos apie gyvenimo pradžią Prancūzijoje, emigravus iš Maroko, pagreitina tuos penkiasdešimt kilometrų, kuriuos įveikiame kartu.

Vėliau sekė prancūzų stačiatikių pora, kuriems aš buvau lyg įkvėpimas, jog ir jų nuo tikėjimo kelio nuklydęs sūnus, ras kelią atgal. Švytinčių akių moteris pasakojo, jog visada sustoja tranzuojantiems - jei ne tu, nežinia, ar greitai kasnors sustos, sakė ji.

Poto susistabdžiau miškiniką, kuris pavežė mane tik dvidešimt kilometrų, bet sakėsi žinantis vietą, kur būtinai kasnors greitai sustos. Tame pačiame miške dirbo šio žmogaus tėvas, o dabar dirba ir sūnus. Sakė, jog lietuvių vyrai labai darbštūs - po vietinio didžiulio uragano į Prancūziją tvarkytis atvyko ir mūsų tautiečiai. Tik spėjau išlipti iš miškininko mašinos ir iškelti nykštį - sustojo kita mašina, kurią vairavo stiprią vidutinę prancūzų klasę atstovaujantis vidutinio amžiaus vyras pasibalnojęs Rayban akiniais. Dar vienas sutapimas - jis buvęs piligrimas! Vos prieš metus įveikė visą St. Jean Pied de Port - Santiago de Compastela kelią. Visą laiką turėjome apie kalbėtis - naudojausi proga išgirsti patarimų tiesiai iš piligrimo lūpų.

Teko pavažiuoti ir sportine mašina tatuiruoto vaikino draugijoj. Jis daug šypsojosi baltais dantimis ir juokėsi iš savo paties juokelių, atrodė labiau teigiamas, patenkintas gyvenimu asmuo, nors į jo mašiną aš labiausiai bijojau sėsti. Paskutinieji žmonės, kuriems aš tapau pakeleive - jaunų arabų pora su sūneliu, kurio akis galiu prisiminti iki šiol. Jų mašina buvo labai apšnerkšta, visur mėtėsi vaikelio daiktai, kojas susidėjau tiesiog ant jų. Jie buvo santūriausi man sustoję žmonęs, gal kiek drovėjosi, tačiau ir jie apgailestavo, kad negali manęs pavežti iki pačio St. Jean Pied de Port, nes vaikinui šiandien reikia į darbą. Šitaip pasiekiau Bayonne miestą.

Likusį atstumą iki tikslo įveikiu traukiniu ir autobusu - toks maršrutas, į bilietą įeina persėdimo kaina. Po tokios intencyvių pokalbių dienos, jaučiu poreikį patylėti ir tiesiog pasidairyti pro langą. Dabar jau ramu - nuo šiol visur eisiu tik pėsčiomis.

Taizė - St. Jean Pied de Port

                                                   Kartonėliai padėję tranzuoti kelyje

                                                                 St. Jean gatvėse

                                                         St. Jean Pied de Port - pradžia

Tyla ir dvidešimt moterų. 

Turbūt niekada nerizikuočiau gyventi kartu su keliasdešimt moterų, kad ir kokios žavingos jos iš pažiūros atrodytų. Viena erdve nesutikčiau dalintis net su trisdešimt geraširdžių, linksmuolių mathildų. Esu tikra - tai greitai išvargintų. Linksmumas dingtų tą pačią akimirką, vos tik įsibėgėtų pokalbiai - po truputį ryškėtų simpatijos ir antipatijos, kalbas apie orą pakeistų apkalbos ir padejavimai. Paprastai, gyvenime, tai galima išgyventi, žmogiška greičiausiai. Tačiau kasdienybėje dar neteko susidurti su dvidešimt moterų, pasiryžusių vienuose namuose gyventi visą savaitę. Mintis nežavėtų ir nė trupučio neviliotų, jei ne viena, kiek neįmanoma to gyvenimo sąlyga - tyla.

Pirmąją savaitę Taizé praleidau aktyviai - linksmi vakarai su tarptautine kompanija, įvairūs užsiėmimai dienos metu, maudynės patvinusioje upėje, ankstūs rytai ir vėlus naktinėjimas neleido nuobodžiauti, tačiau praėjus savaitei jaučiuosi labiau išsekusi, nei atgavusi jėgas. Nusprendžiu, jog kadieniško ir lengvo šios vietos ritmo man negana, reikia kažko dar lėtesnio. Jau nuo pirmosios viešnagės Taizé žinau apie galimybę savaitę gyventi tyloje. Net nenutuokiu, kur apsigyvena tokį kelią pasirinkę vyrai, tačiau apsisprendusios dėl tylos moterys, apgyvendinamos erdviame, šviesiame name Ameugny miestelyje, greta Taizė. Jaučiu, jog atėjo laikas trumpai patylėti.

Atsisveikinusi su visą savaitę gerą kompaniją man palaikiusiais žmonėmis, kurių didžioji dauguma jau išvyksta, apie savo pasirinkimą pasikalbėjusi su viena iš vienuolių, sekmadienio vakarą apsigyvenu Tylos namuose. Kartu su manimi tą vakarą čia įsikūria dar apie dvidešimt moterų. Greitai sužinau jog tarp jų - keturios lietuvės, kelios ispanės, vokietės, dvi ukrainietės, iš kurių viena metus gyveno Lietuvoje, galbūt buvo ir kitų tautybių atstovių, tačiau iš vakaro visko neišsiaiškinsi, o ryte, visos atsikėlėm tylios.

Tylos namų rutina pasirodė besanti gerokai ramesnė nei pačiame Taizé. Šiuose namuose mes valgome, leidžiame laisvalaikį, rytais klausomės sesers Fionos, kuri kalba apie bibliją ir maldos esmę. Tris kartus per dieną grįžtu į Taizė mišias, po pietų nueinu pasiklausyti choro repeticijos, turiu labai daug laiko skirto vien tik man - nei vienai iš moterų nereikia pasakoti apie save, niekam nerūpi ir niekas net nepastebi, kiek ilgai klajoju apylinkėmis ar gulinėju erdviame sode. Atsiranda laiko mintims, laisvė išeiti, kada panorėjus ir nesijausti kaltai, jog palieku kompaniją - kiekviena moteris perdaug įsigilinusi į save. Bendraujame tik šypsenomis, kūno kalba ir mažais darbais - atsiranda didesnis dėmesys kito žmogaus poreikiams, juk jie negali būti išreikšti žodžiais, reikia stebėti, kas vyksta aplinkui.

Turbūt ketvirtąja gyvenimo Tylos namuose dieną įvyksta šioks toks lūžis. Iki šiol tyla labai mėgavausi, tačiau žiūrėjau į tai kiek per griežtai ir rimtai. Ketvirtąją dieną supratau, jog nekalbėjimas tėra būdas išgauti tylai viduje. Visas šias dienas nesiklausiau muzikos, išskyrus Taizé giesmių, neskaičiau knygų, nežiūrėjau televizoriaus - viduje jaučiuosi aprimusi, mažėja nereikalingų minčių. Staiga išorinis tylėjimas tampa lyg ir dirbtinis, viena kita natūralia fraze pasikeičiame su keliomis merginomis, atmosfera namuose tampa laisvesnė, drauge su kitomis moterimis pradedame daugiau juoktis - ne iš žodžių, o pavyzdžiui iš baimingų moterų išraiškų, kai aplink stalą skraido širšės. Gyvenimas tampa labai paprastas - viduje greičiausiai tai, ko čia ir atvažiavau - ramybė.

Vis dėlto, reikalų susijusių su kelione  atsiranda ir čia. Po truputį pradedu deliotis maršrutą iki St. Jean Pied de Port miestelio, kuriame prasideda Švento Jokūbo piligrimų kelias. Teks įveikti beveik pusę Prancūzijos. Suvokiu, jog šį kartą važinėtis traukiniais sau leisti negaliu. Esu tikra, kad maršrutas Taizė - St. Jean Pied kainuotų mažiausiai šimtą eurų. Griebiuosi paskutinės galimybės - išplatinu skelbimą, kuriuo tikiuosi surastį žmonių sekmadienį vykstančių ta pačia kryptimi. Psicholigiškai susitaikau su tuo, jog gali tekti tranzuoti...

Labai jauki Ameugny bažnytėlė, viena iš mano pamėgtų vietų pasedėti tyloje.

                                                         Vaizdas pro Tylos namų langą.

                                                    Pasivaikščiojimai - tik su skrybėle.

Psichologinis pasiruošimas tranzavimui.

                      Vienos iš merginų nudažytas klauptas - Tylos namuose buvo ir meno kambarys!

                                                                  Klajonių atradimas.

                                                                         Tylos namai.

                                                   Skelbimas - ir aš išnaudojau meno kambarį :)

Painus kelias link piligrimystės.

Ankstus rytas. Palieku Mathildos butą dar prieš šešias. Noriu spėti į pirmąjį traukinį, važiuojantį į Dijoną - miestą, kuriame trumpam sustosiu, jog sulaukčiau traukinio į Maconą, o nuo ten - Taizé vienuolynas jau visai nebetoli. Toks šiandienos tikslas. Išeidama iš jaukios nakvynės vietos, palieku padėkos raštelį ir nerakintas duris - sutarėm jog Mathildos ir Deivido nežadinsiu, atsisveikinom prieš eidami miegoti.

Vakar vakare, kol klaidžiojau stotyje, radau tokius labai kietus automatus, kuriuose galima įsigyti traukinio bilietus. Pagalvojau - jei naktį leisiu čia, stotyje, geriausia būtų išvažiuoti, kuo anksčiau, todėl per daug nemąstydama nusipirkau bilietą šeštai valandai ryto. Šiandien dėl to susiduriu su skubos problemomis. Išeinu iš Mathildos buto, susirandu Pasteur stotelę ir rytinėje tamsoje nusileidžiu į šviesius metro požemius. Įlipu į  reikiamu numeriu pažymėtą metro, tačiau važiuodama greitai suvokiu, jog judu į priešingą pusę - tolyn nuo Lyon traukinių stoties. Tenka persėsti, laukti, vėl važiuoti, įsitikinti, jog šį kartą nesuklydau, tada išlipti, bėgti painiais koridoriais ir pagaliau iškilti į paviršių - Gare de Lyon, kurioje tęsiu paieškas, dairydamasi, iš kurio kelio išvyksta mano traukinys. Tikiu stebuklais, gal man ir vėl pasiseks? Deja... Apibūdinant nusivylimą ir pyktį, kurį pajaučiu nespėjusi į traukinį, galvoje iškyla viena mintis - penkiasdešimt eurų. Tiek kainavo bilietas, turėjęs mane priartinti prie Taizé. Rankose dabar laikau visai bevertį popieriuką. Turiu pasakyti, jog keliauti iš miesto į miestą Prancūzijoje yra brangu, kątik vėjais paleidau šimtą septyniasdešimt litų - beveik tiek pat, kiek kainavo lėktuvo bilietas Sofija - Paryžius.

Depresuoju neilgai. Iškart atmetu tranzavimo galimybę, nes vien bandymas nusigauti į Paryžiaus pakraštį, ieškant teisingo kelio, gali užtrukti mažiausiai dvi valandas -  šios sostinės priemiesčiai didžiuliai. Be to, bijau iškėlusi nykštį stovėti šalia kelio ir laukti, kol kažkas sustos. Priimu lengviausiai tuo metu atrodžiusį sprendimą - nusiperku dar vieną bilietą... Taip... Dar vieną penkiasdešimtinį. Ištiesų, tubūt tik dabar suvokiu, kiek daug palikau toje Paryžiaus stotyje. Naivi, jauna, nesavarankiška turistė išėjo pasivaikščioti. Pradedu laukti, kol vienintelis ir patikimas trasportas bus mano pačios kojos. Gal mažiau kainuos? Vienaip ar kitaip bus labiau patikima, jei tik visur spėsiu paskui kojas su kuprine ant pečių.

Po trumpo persėdimo Dijone, pasiekiu Maconą - nuo čia, turbūt, apie keturiasdešimt kilometrų iki Taizé. Turiu gerų draugų, su kuriais ten susipažinau prieš dvejus metus - likusį atstumą, ačiū jiems, įveikiu senu mėlynu volvo, jokių traukinių, brangių bilietų, tik linksma kompanija ir, pagaliau - pažįstami veidai! Į Taizė atvykstu vidurdienį - netgi spėju papietauti. Ar už tai dėkoti greitam prancūziškam trasportui? Ne... Per daug skaudu.

Taizé - tai trumpa stotelė prieš piligrimų kelią. Atvykau čia norėdama šiek tiek pailsėti, atsigauti dvasiškai ir fiziškai. Kūnas reikalauja miego, lengvo gyvenimo tempo, jaučiu poreikį šiek tiek sustoti, pamąstyti, mėgautis mažais, netgi rutiniškais Taizé kasdienybės momentais. Svarbiausia - jokio streso, ramybė ir saugumas.

Keista vėl nardyti Taizé gatvelėmis - aplink tiek daug jaunimo, nepasakytum, jog čia įsikūręs vienuolynas. Mažai, kas pasikeitę, gal tik žmonės kiti, nors yra ir pažįstamų -  mažas pasaulis. Atvykau čia turėdama šiokių tokių iliuzijų - pirmosios viešnagės Taizé negalėjau pamiršti ilgai. Mane sužavėjo ir įkvėpė tris kartus per dieną čia vykstančios mišios - jokių atsiklaupimų, atsistojimų ar mušimosi į krutinę, tik tūkstančiai žmonių giedančių tas pačias giesmes. Dar ilgai aiškiai prisimindavau, kokios jautrios akimirkos tai būdavo, jos veikdavo, kaip savotiška meditacija, minčių išvalymas. Tąkart ir lengvai įsimylėjau - vaikiną iš Olandijos. Turbūt tai buvo vienas pirmųjų paaugliškų susižavėjimų, kurį dabar smagu prisiminti. Šešiolikos buvau jautresnė, nei dabar, kai kurie įvykiai man palikdavo gilesnį įspūdį, todėl bijau, jog grįžimas į Taizé po dviejų metų nebus toks dvasiškai sukrečiantis, pirmųjų kartų nebepakartosi. Vis dėlto, pasitenkinsiu ir ramybe - bent ją per dvi savaites tikiuosi čia rasti.

Trumpam sustoju - o poto, pagaliau piligrimystė!

                                                                        Paryžius - Taizé

                                         Ilgi pasivaikščiojimai po apylinkes ir jų atradimai

                                                           Vakarinės Taizé mišios

                                                                           Draugai.

Paryžiaus baisybės arba meilė atsitiktinumams.

Pigių oro linijų bendrovės leidžiasi ne pačioje sostinėje, o už valandos kelio nuo jos esančiame Beauvais. Šitaip prie papildomų išlaidų prisideda ir autobuso bilietas Beauvais - Paryžius.

Jau minėjau, jog turiu tokią savybę, leisti įvykiams tekėti sava vaga ir viltis, jog viskas išsispręs savaime. Pradedu save gąsdinti. Aštuonios vakaro, aš dar net ne Paryžiuje, nakvynės neplanavau, nes tikėjausi spėti į paskutinį traukinį išvykstantį iš Gare de Lyon stoties į Dijoną. Mano tikslas - maždaug už penkių šimtų kilometrų esantis Taize vienuolynas. Šį kartą noriu, kuo greičiau pabėgti iš Paryžiaus, tačiau nuojauta kužda, jog naktį teks praleisti traukinių stotyje - papildomai nakvynei pinigų neturiu.

Galvoje besisukant kiek juodoms mintims, vėl pamatau savo anglą bendrakeleivį. Lipant iš lėktuvo pamečiau jį minioje, o štai dabar, visai netikėtai, ėmė ir atsirado, tiesa, ne vienas. Šalia Deivido - žavinga mergina, turbūt prancūzė. Iš kūno kalbos galima suprasti, jog jie pora. Laukiu eilėje prie autobuso, kuris nuveš mane į Paryžių ir iš tolo juos stebiu. Atidžiau įsižiūrėjusi į merginą, nusprendžiu, jog ji tikrai prancūzė: juodos, šėlmiškai krentančios garbanos, lengva vasarinė suknelė ir įgimtas žavesys - to užtenka, jog negalėčiau atitraukti akių.

Mieloji porelė taip pat važiuoja į Paryžių. Esame tame pačiame autobuse, tačiau atskirai - nežinau, ar jie mane matė, o pati neketinu jų trukdyti - ką tik susitikusiems įsimylėjėliams reikia laiko ir erdvės.

Po valandos svarstymų, prisiminimų, jaudulio ir gerėjimosi vakarėjančios Prancūzijos vaizdais, autobusas sustoja kažkur Paryžiuje. Išlipusi, kurį laiką tiesiog dairausi, tikėdamasi atpažinti kokią gatvę ar pamatyti metro stotelę. Ilgai nestoviniuoju - mane išgelbėja žavioji prancūzė. Šitaip susipažįstu su Mathilde. Kartu su Deividu jie mane nusiveda į metro. Keletą stotelių važiuojame tryse - jiems pakeliui, o vėliau, gavusi tikslius nurodymus, kaip nusigauti iki Gare de Lyon, tęsiu kelionę Paryžiaus požemiais viena. Spėju sužinoti, jog įsimylėjėliai nesimatė keturis mėnesius, kad Mathilde yra iš Prancūzijos pietų, o sostinėje studentauja. Jaučiuosi labai jiems dėkinga.

Pasiekusi stotį greitai išsiaiškinu, jog į Dijoną traukinio šį vakarą nebesulauksiu. Tokiu atveju mintyse save įsivaizdavau visą naktį sėdinčią ir laukiančią pirmojo traukinio, besislepiančią stoties tualete nuo baisių naktinių personų arba miegančią parke, kur nors po krūmais. Prieš išsiskiriant mūsų keliams, Mathilde užrašė savo telefono numerį - skambink, jei nebebus traukinių ir neturėsi, kur miegoti, sakė ji. Tačiau negaliu jai skambinti. Ji tiek laiko nesimatė su Deividu, jog kažkaip nejauku prašytis vidun. Nusprendžiu eiti ieškotis kokio hostelio ar parko. Lauke jau tamsu - stoties prieigos nežavi. Nedrįstu eiti nuo jos toliau nei šimtą metrų - išgąsdina kažkokie riksmai, neaiškių personų siluetai ir miesto garsai. Grįžtu ir nusprendžiu naktį praleisti stotyje. Belaukiant kažkaip irgi nejauku pasidarė  - ta žalia turistinė kuprinė, atrodo, visiems krenta į akis. Didžiosiomis raidėmis ant kaktos parašyta: TURISTĖ. PASIMETUSI TURISTĖ. Skambinu Mathildai.

Šitaip atsiduriu mielame Paryžiaus kvartale, prie Pasteur stotelės. Mathilda nusiveda mane į jos nuomuojamą studentišką būstą. Kylame į penktą aukštą, mažu siauru liftu, kuris šiame sename name buvo įspraustas tarp laiptų daug vėliau, kai namas jau buvo pastatytas.  Įeinu į erdvų butą. Čia groja muzika ir kvepia maistu. Šviesios sienos, dideli langai su baltomis langinėmis, senos medinės grindys ir nedidelis balkonas - ar aš viename iš prancūziškų filmų? Nerandu tinkamų padėkos žodžių. Jučiuosi kalta, jog taip nemandagiai elgiausi su Deividu lėktuve. Nustembu, kaip gerai jis kalba prancūziškai. Jaučiasi tas angliškas, viską gadinantis akcentas, tačiau švelniai pataisomas Mathildos Deividas neatsilieka nuo pokalbio. Turiu, kur nusiprasuti, pavalgyti ir kelias valandas pamiegoti. Šiuo metu tai viskas, ko man reikia.

Prieš užmigdama, kurį laiką sedėjau balkone ir klausydamasi miesto garsų negalėjau patikėti, jog ši ilga diena baigiasi. Anksti ryte dar buvau Bulgarijos kalnuose - Borovets miestelyje, kurio aplinka tokia tolima šio didmiesčio triukšmui. Pirmoji kelionės diena - išmokau priimti pagalbą. Tai sunku, nemalonu ir nejauku. Viskas, kuo galiu atsidėkoti yra žodžiai - parašau trumpą padėkos raštelį žavingajai Mathildai. Ir tada mane nukrečia šiurpas - o kas, jei būčiau pasidavusi dvejonėms ir Sofijos oro uoste neužkalbinusi Deivido?

Su meile nuojautoms, atsitiktinumams ir gyvenimui, užmiegu kambaryje, pravirais langais į miestą, iš kurio rytoj ryte pabėgsiu...

                         Seniai, seniai Paryžiuje. Šįkart laiko nuotraukoms ir pyragams (gaila dėl pyragų) nebuvo.

Pakeliui į Paryžių. Atsitiktinumų pradžia.

Sofijos oro uostas. Tuoj prasidės įlaipinimas. Sėdžiu apsirengusi dvejomis poromis kelnių ir storu džemperiu, o rankose laikau šiltą didelę striukę. Prakaitas teka, tačiau aš nepasiduodu - ir toliau įrodinėju bulgarams, jog lietuviškos žiemos stilius puikiai tinka net tada, kai lauke + 30 laipsnių. Vilkiu viską, ką galiu, netgi kojos įtvarą užsidėjau, tam, kad kuprinė tilptų į rankinio bagažo normas.

Jaučiuosi tragiškai. Vakarykštis vakarėlis, šiandienis stresas ir karštis išsekino. Tuščiu žvilgsniu dairausi aplinkui, tikėdamasi užmušti laiką ir užmiršti šlykščią savijautą. Matau, kaip priešais atsisėda šviesiaplaukis vaikinas, apsimetu, jog žiūriu pro šoną, tačiau vis žvilgteliu jo pusėn - dėmesį patraukia vyruko treningai. Jo apranga tiesiog negali manęs apgauti - juk tai orientacininkas! Džiaugiuosi - galbūt aš ne vienintelė atsiskyriau nuo rinktinės? Galbūt jis taip pat keliauja į Paryžių, pažįstą miestą ir galės man padėti? Labai traukia šį vaikiną užkalbinti. Dvejoju - gal sutrukdysiu? Tačiau pagaliau susitikus žvilgsniams (nepavyksta likti nepastebėtai, turbūt per daug akivaizdžiai į jį šnairuoju), nusprendžiu prisėsti šalia.

Susipažįstu su Deividu - anglu savanoriu keletą mėnesių Bulgarijoje dirbusiu ukrainiečių vaikų stovykloje. Pasirodo šis vaikinas visai ne orientacininkas, bėgioti, aišku, mėgsta, tačiau treningus gavo universitete - jam gerai sekasi trumpos distancijos. Deividas taip pat skrenda į Paryžių, tačiau mintis apie pagalbą tenka pamiršti - jis ne vietinis ir miesto gerai nepažįsta.

Lėktuve į naująjį bendrakeleivį nebekreipiu dėmesio - esu per daug pavargusi, kad tęsčiau pokalbį. Sulaukiu, kol pakilsime, o tada, nepatogiai nunarinusi galvą, užmiegu. Neaiškiose mintyse, o gal ir sapnuose, vis iškyla Paryžius - grėsmingas, klaidus ir pavojingas, be jokios romantikos ir prancūziškų damų...